Jau greitai penkeri metai, kaip mes sėdame prie stalo apvaliais kampais mokytis… Mokytis kurti kvapų koliažų, gamtos dovanų paslapčių. Kurdami ir maišydami kremus, kvepalus bei daugybę kitų priemonių kūnui ir sielai, pirštų galiukais prisiliečiame prie biochemijos mokslo. Sėdžiu ir rašau apie tai, o atminty iškyla šypsenų, kurių skaičių seniai jau pamečiau, prisiminimas. Prisimenu žmonių veidus, laimingus, melancholiškus, mąslius… Veidus žmonių, kurie daug juokėsi ir daug išmoko. Taip pat veidus tų, kurie klausėsi atidžiai, bet ryt jau nieko neprisiminė. Prisimenu veidus moterų, kurios kalbėjo apie moteriškumą besimėgaudamos arba su ilgesio gaidele. Prisimenu veidus moterų, kurios pabėgo nuo kasdienių rūpesčių, kad išragavusios, išuodusios tas kelias valandas sau grįžtų namo pailsėjusios ir laimingos.

Tie žmonės mano prisiminimuose tokie skirtingi, tačiau visi jie – ieškantys. Ir randantys. Vieni kartu su mumis atranda naują kvapą, kiti – naują draugą, treti – naujai išgirsta tylą, patiria meditacijos džiaugsmą ar užsidega nauju pomėgiu. Aš būnu mokytoja, klausytoja, diskusijų kurstytoja ir vedlė. Kartais būnu tyli stebėtoja.

 

Dažnai po vakarojimų mūsų kūrybinėse dirbtuvėlėse pasakoju kolegėms, kaip mūsų viešnios reaguoja, apibūdina ir išgyvena naujai atrastą kvapų pasaulį. Istorijų daug. Tačiau didžiausias mano atradimas – vienos jaunutės damos 12-ojo gimtadienio šventė. Šeštokės mama paskambino ieškodama alternatyvų tradicinio gimtadienio šventei. Moteris pageidavo, jog kartu su mergaitėmis pakalbėtume apie ekologiškos kosmetikos naudą, padegustuotume kvapų ir sukurtume lūpas puoselėjantį balzamą. Neslėpsiu, buvo kiek neramu. Mergaičių amžius ir abejonės, ar įmanoma šiuolaikinį jaunimą sudominti ir kažkuom nustebinti? Tačiau mano baimės išsisklaidė jau po pirmos popietės jaunų žmonių draugijoje. Tai buvo naujas patyrimas man. Mūsų svečiai paaugliukai – įžvalgūs ir kūrybingi. Kitose popietėse jau neliko lūpų balzamų, užsidegę kūrėme kvepalus. Jaunieji mūsų svečiai sudėliojo ir sumaišė juos patys. Kiek klegesio, atradimų ir noro dalintis naujais potyriais! O kokia laiminga jaučiausi paprašyta pabūti kartu ilgėliau ir pratęsti diskusiją!

Tikiu, kad kiekvienas kartu sukurtas buteliuko turinys prisideda prie vaikų sąmoningumo, draugiškumo ir, svarbiausia – kūrybiškumo. Džiugas į sesers gimtadienį atėjo po darželio, labai atsakingai rinkosi buteliuką, kuriame vėliau apsigyvens jo sukurti aliejiniai kvepaliukai. Pasislėpę nuo šurmulio kamputyje, mudu ten “uždarėme“ kelis lašelius atlasinio kedro, keturis lašiukus saldžiųjų mandarinų, dar po lašelį santalmedžio ir kvapiųjų kanangų. Visą šitą kvepiančią paslaptį ištirpinome šlakelyje simondsijų aliejaus. patepiau Džiugo riešą. Jis susikaupęs uodė, o lūpų kampučiai nejučia užsirietė.

Čia, draugai, yra tikroji alchemija! Šitas mažas-didelis žmogus tada pakėlė akis ir išdidžiai pareiškė, jog kvepia marcipanais! Vaikai visada nori kalbėtis. Ypač per gimtadienius. Mamos, nepamirškite šito!

Stebėtojos garbės žodis!