Paimu mažyti buteliuką. Atidarau. Įkvepiu Indijos tiršto oro, kaitros, šokių, meilės, aistros. Tik lašelis ant odos ir aš įsilieju į jazminų kūną. Dar vienas buteliukas. Tuberozos. Tik kūno vieta kita skirta tam dieviškai klampiai kvepiančiam gėriui. Taip kartoju nuo trijų iki dešimties skirtingų atarų.

Ataras – žiedų ir kitų retų augalų distiliatas į santalų aliejų. Tai patys lakiausi ir intensyviausi distiliatai. Santalų eterinis aliejus yra puikus stabilizatorius. Jis tarytum užrakina augalų molekules ir jas paleidžia tik sureagavęs su kūno šiluma.

Tie prisilietimai lašeliais prie odos paskleidžia aplink kūną nenusakomo grožio kvapo ir aistros debesį.

Kvėpinimąsis yra labai subtilus dalykas. Intymus, individualus ir asmeniškas. Tačiau, kodėl žmonija sugalvojo kvėpintis?

Kvepalų ir kvėpinimosi istorija siekia daugiau nei 4000 m. Kvepalų gamybos menas prasidėjo senovės Mesopotamijoje ir Egipte, vėliau kvepalai buvo kuriami ir rafinuojami romėnų ir persų. Kvepalai ir parfumerija taip pat egzistavo Rytų Azijoje. Dauguma kvapų buvo pagaminti smilkalų pagrindu.

Senovėje kaip kvepalai buvo naudojamos vaistažolės, įvairūs prieskonių mišiniai ir marsalos, sakingų augalų dervos. Citrusinių vaisių žievelėje esantis aliejus. Tačiau ne žiedai.Tik daug vėliau, X amžiuje persų gydytojas ir alchemikas Avicena, ištobulino distiliacijos procesą.

Archeologiniai tyrinėjimai rodo, jog tam tikras distiliavimo būdas egzistavo dar iki Avicenos laikų, tačiau jis tą techniką patobulino įtaisęs pagrindiniame distiliavimo inde vėsinamąją spiralę. Dabar jau tiksliai žinoma, jog Avicena distiliavo rožių aliejų ir alcheminiuose Avicenos bandymuose rožės užėmė ypatingą vietą.

1370 m., Vengrijos karalienė Elizabeta vietinių alchemikų pareikalavo iš kvapiųjų aliejų sukurti lengvesnės struktūros, ne aliejinius kvepalus. Alchemikai kvapius aliejus sumaišė su alkoholio tirpalu. Šie, pirmieji kvepalai buvo žinomi visoje Europoje ir buvo vadinami Vengrijos vandeniu.

Be abejo, renesansas Prancūziją pavertė kvepalų sostine. Vėliau parfumerijoje pradėta naudoti daugybė sintetinių molekulių, dėl jų užtikrintumo skleidžiantis natoms ir, žinoma, dėl pigumo.

Kiekviena natūrali substancija, ant skirtingos odos, sukuria skirtingą kvapą. Todėl natūralūs kvapai yra išskirtiniai.
Ataras ant odos gula kaip poezija. Santalas pamažėl paleidžia molekulę po molekulės, taip sukurdamas paslapties užuolaidas kiekvienam besikvėpinančiam atarais.

Tas nenusakomo kvapo šydas, rodosi, suteikia daug daugiau pasitikėjimo savimi. Kvapas visada yra svarbus žmogaus psichologinei būsenai. Kai mes kvepiame taip, kaip mums patinka, mes jaučiamės laimingesni. Žinote kodėl?

Nes natūraliose substancijose, tarkime, jazminų atare, yra natūralių biocheminių junginių skatinančių endorfinų, laimės hormonų gamybą

Šypsomės ir tegul visi aplinkui užsikrečia šypsena.
Kvepėkit.

Straipsnio autorė: Lina Gritėnaitė