Kvapų ekspedicijos

Bioeco namai, pasaulis

„Kvapas yra visų paslaptingiausias ir žmogiškiausias dalykas. Jis atskleidžia, kaip mūsų kūnai reaguoja į kitus kūnus. “ Coco Chanel

– Prisimeni, kas tau labiausiai kvepėdavo vaikystėje? – paklausė manęs mylimasis.

Ilgai galvoti nereikėjo. Panirau į prisiminimų vandenis.  Žvilgsnis pasidarė tolimas, ir užsimerkus iš mažo, saugaus kampučio galvos apačioje išniro… Pamažu smegenys kūrė. Bandė atkurti tą kvapą. Mėginau pasakoti.

Buvau visiškas močiutės vaikas. Mūsų ryšys šiandien man yra nesuvokiamai artimas. Visada svajodavau gyventi toj sukrypusioj troboj ir viską veikti kartu. Kalbėtis, juoktis, kūrenti pečių, šukuoti ilgus baltus močiutės plaukus ir vėl, ir vėl klausytis jos nenusibostančių istorijų.

Man, vaikui, būdavo nuostabu žiemos vakarais prie pečiaus pašildyti žąsų plunksnų patalus. Šildymo ritualas prieš miegą suteikdavo tą beribės meilės ir išskirtinumo prieš kitus anūkus jausmą.

Tačiau už vis labiau laukdavau, kai skalbdavo patalynę. Žiemą. Skalbimo mašina „Ryga“, kuri buvo kaime pasididžiavimas, sukdavosi  visą dieną. Vanduo su muilo drožlėmis garuodavo kaip pašėlęs.  Aš sukdavausi aplink lauko virtuvėlėje, slapta vis įberdama muilo drožlių. Man rodydavosi, kad tada dar labiau kvepės. Močiutė vis niurzgėdavo, ko taip daug putoja. Mane dabar graudina tas prisiminimas. Traukiamos putotos paklodės iš pursloto, beveik verdančio vandens, sukamos per  veleną ir dar garuojančios merkiamos į ledinio vandens vonią. Tada ore trumpam suvirpa muilo ir šalčio kvapas. Močiutė raudonomis rankomis velėja tas paklodes lediniame vandenyje, o aš stebiu ir laukiu vakaro.

5738588913_96d4016092_b

Paklodės stingsta valandą šaltame ore, o paskui džiūva iškūrentoje troboje.

Neperdedu. Tą vienintelį vakarą prašydavau močiutės nešildyti patalų. Prašydavau apvilkti šviežiomis paklodėmis ir palaikyti tuos patalus šaltame prieangyje.

Atsakiau mylimąjam:

– Brangusis, gražiausias, nuostabiausias kvapas vaikystėje ir dabar, – nieko gražiau ir jaukiau nesu sutikusi, – mano šaltų žiemos paklodžių kvapas prieš užmiegant.

Kvapo išgyvenimas prasideda nuo istorijos. Kiekvienas kvapas, lydintis mus gyvenime, turi savo istoriją. Kvapai yra neatskiriama mūsų istorijos dalis.

smell

Mielas Drauge, žinau, kad tai perskaitęs akimirkai pasinersi  į savo istoriją. Bandysi prisiminti, koks kvapas vaikystėje tave taip apkabindavo, kad dabar jį prisiminęs suvirpi ar net susigraudeni.

Artimo žmogaus kūno kvapas, kvepalai, vietos, kurias lankėme ir ragavome naujus kvapus. Viskas yra neatsiejama nuo prisiminimų.

Mes dažnai tai pamirštam.

Dažnai pastebiu, jog žmonės uosdami kvapą nestabteli tą akimirką. Vis skuba. Vis spaudžia laikas.

Pasaulyje jokie kvepalai nebuvo sukurti skubant. Kantriai dėliojamos natos, viena ant kitos, viena su kita, kol gimsta tas kūnas, kokio tikisi parfumeris. Mes negalime skubėti uosti.

Įsivaizduokite, jog kvapas yra gyvas.  Tik gyvena trumpai, kaip gražiausi drugiai pasaulyje. Paleidus kvapą į orą, jis išskleidžia savo margaspalvius sparnus ir leidžia akimirką jais pasimėgauti. O mes dažniausiai nusisukam.

contemporary-artwork

Kad suvoktume kvapą, turime jo įkvėpti bent kelis sykius. Mūsų smegenys tuo metu piešia kvapo portretą. Naują kvapo atsiminimą padeda į atsiminimų stalčių. Dėl kvapo asociatyvumo nimbinė smegenų dalis kvapo prisiminimą iškelia į paviršių ir leidžia mums panaudoti kaip informaciją.

Kvapų ekspedicijos pas mus, Drauge.

P.S. Cinamonas ne visada primena manų košę. Kažkam cinamonas primena kelionę į Šri Lanką.

Kvepėkit! Su vaniliniais linkėjimais – Lina.

1405517043226

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.