Labas, vasara. Arba atrandant laimę iš naujo.

Sako, kad laimės uodegos nepamatuosi.
Pagalvojau, kodėl. Ar tame žody paslėptos neišmatuojamos saujos sukauptų šypsenų? Ar laimė yra padaryti maži, geri, bet nepastebimi darbai? Subjektyvu. Bet tuo pačiu ir taip universalu – visi trykštame noru jaustis laimingais. O, kartais mes tiek daug norim, laukiam slaptų stebuklų, turim begales svajonių, bet jos ne visos išsipildo. Tuomet mes pykstame, kaltiname save ir kitus, kad neprisidėjo prie mūsų svajų virsmo į realybę.
Atsimerkim.
Dažnai mes net nesusimąstome, jog galbūt tuo metu, kai mūsų norams nebuvo lemta išsipildyti, mes buvome išsigelbėjimas kažkam kitam, kam ištikrųjų mūsų reikėjo. O, tai juk nuostabus prieskonis į laimės receptą. Būti stebuklu kitam yra didelė palaima. Tik reikia išmokti duoti.

Ir sako, kad būti laimingu yra didžiausias žmogaus siekis. O, ar nebus taip, kad aklas laimės ieškojimas, siekimas, ir galiausiai – suradimas, pasirodys ne toks saldus, kaip tikėtąsi? Jeigu, tikrasis džiaugsmas ir slypi pačiame ieškojime? Bandymai. Nesėkmės. Pakilimai. Naujos patirtys. Ta pati kasdienybė.
Ir taip. Laimę kuriame mes patys, padedami kitų. Nebijokime ieškoti. Nerasti. Bandyti. Atrasti. Tą neapčiuopiamai didelį džiaugsmą. Matykime kasdien. Visuose žmonėse.
Kaip pasakė Motina Teresė: “Neleiskite niekam pas Jus ateiti ir išeiti netapus bent šiek tiek laimingesniu.“

Pabandykim atrasti laimę iš naujo. Kad ir tą pačią, bet iš naujo.

Su vasariniais linkėjimais,
Justė